Dešimtojo dešimtmečio viduryje jaunas prancūzų interjero dizaineris Jeanas-Michelis Franckas persikėlė į XVIII a. butą siauroje kairiojo kranto gatvelėje.Jis vertino jos atnaujinimą kaip savo aukštuomenės klientų, tokių kaip vikontas ir vikontienė de Noailles ir anglų rašytoja Nancy Cunard, namus, gerbdamas originalią architektūrą, bet negailėdamas jai šurmulio.Tai buvo Roaring Twenties – pertekliaus dešimtmetis, bet Frankui Sparta buvo moderni.
Frankas liepė savo darbininkams nuimti dažus nuo Liudviko XVI stiliaus ąžuolo plokščių, todėl mediena liko blyški ir šiurkšti.Kartu su savo draugu ir vėliau verslo partneriu baldininku Adolphe'u Chanot jis sukūrė labai griežtą dekoraciją, kuri galėtų konkuruoti su vienuolynu.Pagrindinė paletė yra pati šviesiausia iš neutralių atspalvių – nuo balto marmuro su tamsiai rudomis juostelėmis vonios kambaryje iki odinių sofų ir net paklodžių, kuriuos Franckas užmetė ant Liudviko XIV valgomojo stalo.Jis paliko Versalio parketą pliką, menas ir libertinai buvo uždrausti.Jo namai buvo tokie apleisti, kai apsilankė Jeanas Cocteau, kad, kaip pranešama, juokavo: „Žavingas jaunuolis, gaila, kad jį apvogė“.
Frankas paliko butą ir persikėlė į Buenos Aires 1940 m., deja, 1941 m. kelionės į Niujorką metu jis sirgo depresija ir nusižudė.Nuo to laiko ikoninis dvipusis korpusas pakeitė savininkus ir buvo keletą kartų perdarytas, įskaitant minimalisto Jacques'o Garcia, ištrynus didžiąją dalį Franko įspaudų.
Tačiau ne visi, kaip neseniai atnaujinęs prancūzų namus atrado paryžietis dizaineris Pierre'as Yovanovičius.Neapdorotos ąžuolo dailylentės ir knygų lentynos buvo išsaugotos, kaip ir vestibiulio šviesiai rausvas marmuras.Jovanovičiui to pakako patenkinti kliento norą sugrąžinti namo atmosferą „į Jeaną-Michelį Francką – kažką modernesnio“, – sakė jis.
Ši užduotis yra labai sudėtinga ir yra didžiulis iššūkis.„Man reikėjo surasti Francko darbo esmę ir ją atgaivinti“, – sakė Yovanovičius, projekto metu pataręs gerbiamam Jeano-Michelio Francko komitetui.„Apsimesti kažkuo kitu nėra mano interesas.Priešingu atveju būtume sustingę laike.Turime gerbti istoriją, bet ir tobulėti – štai kur smagu.Sukurkite butą, kuris nebūtų per daug išpuoštas ar perdėtas.Kažkas paprasto ir sudėtingo.Dalykas“.Jean-Michel Franck butą, tačiau XXI a.
Yovanovičius pradėjo perprojektuodamas 2500 kvadratinių pėdų dupleksą.Jis paliko du pagrindinius salonus tokius, kokie jie buvo, bet pakeitė didžiąją dalį likusių.Jis perkėlė virtuvę iš tolimesnio kampo į labiau centrinę vietą – kaip buvo senuose dideliuose Paryžiaus apartamentuose, „kadangi šeima turėjo personalo“, – paaiškino jis, – į centriškesnę vietą ir pridėjo virtuvę su pusryčių baru. .salos platforma.„Dabar labai laimingas“, – komentavo jis.„Tai tikrai šeimos kambarys“.Buvusią virtuvę jis pavertė svečių vonios kambariu ir tualetu, o valgomąjį – svečių kambariu.
„Dažnai dirbu XVII ir XVIII amžių namuose, bet manau, kad jie turėjo gyventi mūsų laikais“, – sako Yovanovičius.„Šiais laikais virtuvė yra svarbesnė.Šeimos kambarys yra svarbesnis.Moterys turi daugiau drabužių nei anksčiau, todėl joms reikia didesnių drabužių spintų.Esame materialistai ir kaupiame daugiau daiktų.Tai verčia mus kitaip žiūrėti į dekorą.
Kurdamas srautą, Jovanovičius žaidė su neįprastais buto dizaino ypatumais, pavyzdžiui, mažu apvaliu bokšteliu, kuriame jis pastatė žmonos namų biurą su pusmėnulio formos rašomuoju stalu ir belangiais laiptais į antrą aukštą, kuriam užsakė nuostabią, primenančią freską. langų ir bagetų., ir 650 kvadratinių pėdų terasa – retenybė Paryžiuje – kurią jis jungia su svetaine ir valgomuoju, leisdamas, kaip jis sako, „įeiti ir išeiti“.“
Paskelbimo laikas: 2023-05-23